Rūkyme, arba šiais laikais tiksliau – tabako vartojime slypi vienas didžiųjų gyvenimo paradoksų: visi žinome apie jo žalą ir puikiai suvokiame rūkymo pasekmes, be to, rūkalius persekioja medikų įspėjimai, visuomenės pasmerkimas, įstatymai ir korporacinis reglamentas, galų gale, aplinkoje įsigėrusių dūmų smarvė. Bet mes vis tiek rūkome. Dar blogiau – pradedame rūkyti.
Kasmet netgi turime Tarptautinę nerūkymo dieną (šiemet ji yra lapkričio 18 dieną), kuri turėtų priminti, kad turime pasirinkimą atsisakyti cigarečių.
Rūkymas pasaulyje kas šešios sekundės užmuša po vieną žmogų. Pusė iš šiuo metu pasaulyje milijardo rūkančiųjų mirs nuo tabako sukeliamų ligų. Beveik du trečdaliai rūkalių savo rūkymo dėka vartoja daugiau alkoholio nei nerūkantieji. Absoliuti dauguma narkomanų rūko.
Tačiau mes vis tiek turime priežasčių rūkyti. Dar blogiau – turime priežasčių pradėti rūkyti ir nemesti.
Žinoma, rūkymą lengva, o ir madinga smerkti. Tačiau kartais tenka ir pripažinti sau, kad rūkymas yra tik VIENAS iš žalingų arba kenksmingų įpročių, kurie sudaro nemažą kiekvieno žmogaus kasdienybės dalį. Mes taip pat žinome viską apie cukraus, riebalų ar druskos žalą, tačiau geriame gazuotus vaisvandenius, šlamščiame greitą maistą, sūdome lašinius – tačiau niekas nesuturės mūsų rankos, besitiesiančios link kolos butelio ir niekas nesišaipys iš mūsų, automobilyje laukiančio eilėje prie „drive-in“ langelio. Tiesiog cukrus, druska ir riebalai yra kultūrine ar socialine prasme kur kas priimtinesni ne rūkymas, nors žalos sukelia nemažai – ir visi apie ją žinome. Bet toliau vartojame.
Beje, egzistuoja įdomi psichologinė teorija, kodėl žmonės sąmoningai vartoja akivaizdžiai žalingus produktus, tokius kaip tabakas ar cukrus. Kadaise psichoanalitikos korifėjus dėdulė Sigismundas Freudas išvedė dekadentišką formulę, kuri tapo „prarastųjų“ ar „nusivylusių“ kartų atstovų motto: „esu šiuolaikinis žmogus, todėl jaučiu nenugalimą potraukį susinaikinti!“. Iš dalies tai gal net gali ir paaiškinti šiandieninį rūkymo fenomeną. Šiais visuotinių draudimų, asmens teisių apsaugos, politinio korektiškumo, vertybių ir leksikono kaitos bei visuomenės poliarizacijos laikais, žmogus psichologiškai jaučiasi vis mažiau kontroliuojantis savo gyvenimą ir rūkymas yra vienas iš išlikusių laisvės veiksnių, jo dvasinės autonomijos išraiška. Jis pavargęs nuo politikų zyzimo, daktarų mojavimų pirštais, aktyvistų grūmojimų ir nurodymų iš mečetės sakyklos, kaip jis turi elgtis, ar ką jis turi daryti. O juk žmogus nuo angelo skiriasi tik vienu požymiu – jis turi laisvą valią ir pats nori pasirinkti. Padaryti sprendimą.
Savaime suprantama, didelė dalis rūkančiųjų ar vartojančių tabako gaminius kitais būdais tiesiog yra priklausomi nuo šio žalingo įpročio ir negali nuo jo atprasti. Mesti rūkyti yra sunku, netgi sunkiau nei atsisakyti narkotikų ar alkoholio. Tačiau prie ko rūkaliai konkrečiai yra įpratę? Prie to paties, prie ko įpratę ir žmonės, valgantys šokoladukus, geriantys kolą ar užsukantys į greitojo maisto rezultatus – visi jie įpratę prie greito rezultato. Kertinis žodis šiame teiginyje yra „greito“ – patys matote, koks greitas yra pasidaręs mūsų gyvenimas, ir mes natūraliai pradedame vartoti vis daugiau žalingų cheminių medžiagų ar elgtis taip, kad greičiau gautumėme reikiamą dopamino – „laimės“ hormono dozę. Ar vartojame cukrų ir greitą maistą, nes jie atrodo „cool“? Vargu, netgi atvirkščiai. Jie mums reikalingi dėl greito laimės pojūčio, kad ir trumpalaikio, už tai mes jų norime daugiau ir dažniau, nors ir žinome, kad jie mums kažkada ateityje pakenks. Mes, žmonės, mylime chemikalus – maiste, kvepaluose, asmeninės higienos priemonėse, aprangoje, buityje, praktiškai bet kur. Nes chemikalai kiekvieną mūsų padaro laimingu. Šiai akimirkai, be abejo. Bet žmonės iš principo nėra sukurti mąstyti ilgalaike perspektyva, todėl absoliučią daugumą mūsų elgesio sprendimų sąlygoja trumpalaikio efekto siekis, ir ilgalaikių pasekmių retas mūsų paiso. Juk kaip sakoma jau nuo antikos laikų, „nebaisu mirti kažkada ateityje, baisu mirti dabar“.
Cigarečių atveju visi netgi tiksliai žinome „laimės“ chemikalo vardą – nikotinas. Paradoksalu, kad rūkome dėl nikotino ir apie jį kalbame aptardami cigarečių sukeliamas bėdas, bet už šitų kalbų pasislepia faktas, kad ligas sukelia ir rūkalius žudo ne tiek nikotinas, kiek kenksmingos medžiagos cigaretės dūmuose. Laimės chemikalai sugeba daug, net ir paslėpti didesnius pavojus.
Rūkymas, vis dar išlieka labai „seksualizuotas“ procesas. Romantiškas ir solidarus. Nuo seniausių laikų paradigmos „cigaretė po sekso“ iki šiuolaikinės „susipažinome išėję parūkyti“ tabakas tebėra socialinis įrankis. Rūkymas suteikia pateisinamą priežastį padaryti 5 minučių pertrauką, pakeisti aplinką, išeiti kitur. Ir tai daugeliu atvejų yra vis dar priimtiniau nei, tarkime, valgyti šokoladuką savo darbo vietoje. Ir nors rūkymas kenkia širdžiai ir plaučiams, kraujo apytakai ir spaudimui, tačiau kiekvienas rūkalius pabrėš, kad cigaretė yra geras būdas naikinti stresą. Padeda sumažinti nerimą, „užmuša laiką“ ir nuobodulį.
Tai tampa identiteto dalimi. Rūkymas tampa geru būdu susipažinti su žmonėmis, nes su jais praleidi daugiau laiko.
Ir galiausiai, paskutinė indulgencija, kurios šiandien kaip šiaudo griebiasi kiekvienas rūkalius. Alternatyviosios tabako vartojimo priemonės, kurios atsirado kaip ilgalaikių pramonės pastangų sukurti mažiau kenksmingus tabako vartojimo būdus. Žmonės juos pradėjo vertinti kaip galimybę, vedančią link visiško metimo rūkyti arba sąžinę raminantį pasiteisinimą tiems, kas nemeta rūkyti. Bet tai jau nebe tas tradicinis rūkymas.
Visi rūkaliai teigia, kad gali mesti rūkyti. Kiekvienas jų yra tai bandęs. Ir kiekvienas žino, kad nesunku mesti rūkyti – trumpam. Nepalyginamai sunkiai, o daugeliui išvis net neįmanoma – mesti visam laikui. Galima išbūti be tabako porą dienų, savaičių, mėnesių, netgi metų. Iki to momento, kai buvęs rūkalius sau pasako „galiu lengvai mesti, tad galėsiu mesti bet kada panorėjęs. Kodėl gi neužsirūkius?“ Juoba kad jau savo gyvenime surūkius tonas tabako, viena cigaretė gal ir nepadarys jokio skirtumo?
Tačiau šiais laikais ir patys tabako gaminių gamintojai jiems pritaria – „Tikrai, mesk. Jeigu nemeti, bent pereik prie kitų nikotino vartojimo būdu“ – kaitinamojo tabako, elektroninės cigaretės, , kramtomojo tabako ir t.t. Jie, girdi, ne tokie kenksmingi kaip tradicinės cigaretės, prie jų teikiamų nikotino dozių yra lengviau įprasti, nei visai atsisakyti nikotino iš tabako, bet lengviau atprasti įpratus. Netgi pats terminas „rūkymas“ yra eliminuojamas iš šio proceso – nes tai net nebe cigarečių rūkymas. Nebėra rusenančios žarijos ir kancerogenų, sukeliančių pagrindines tabako sąlygotas ligas. Nebėra net smirdančių dūmų, nei pageltonavusių pirštų, nei gintarinių dantų. Greitas rezultatas. Kurio, matyt, dar ir bus lengviau atsisakyti, jei staiga nuspręsi atsisakyti dopamino dozių, asmeninės autonomijos, visuomenės spaudimo neigimo ir galimybės susipažinti su kitais tokiais pat kaip tu nelaimingaisiais, turinčiais priklausomybę.
Visi esame pavaldūs savo įpročiams, priklausomybėms ir įsitikinimams. Dažniausiai tiesiog elgiamės kaip jie liepia. Tai paprasta ir nereikalauja apmąstymo. Bet jei jau minime tarptautinę nerūkymo dieną, galime jos proga pagalvoti apie kokį nors pokytį. Mesti, sumažinti, paimti alternatyvą – bet kokį pokytį. O jei jo ir nepadarysi, bent jau geriau pažinsi save.
