Ką sakyti savo vaikui, pradėjusiam rūkyti?

Dažno vyro gyvenime neišvengiamai ateina ta akimirka, kai po savo paauglio vaiko lova ne tik tenka surasti nučiupinėtą pornografinį žurnalą (arba bent jo kompiuterio naršyklėje rasti erotinės svetainės adresą), bet ir pirmą kartą užuosti savo atžalą dvelkiantį tabaku bei alkoholio tvaiku. Ir nors mes visiškai abejingai praeiname pro šimtus kasdien matomų rūkančių ar išgėrusių suaugusiųjų (juk tai jų „laisvo pasirinkimo“ reikalas, ar ne?), tačiau štai į žalingų įpročių viliones neriančio savo vaikelio atžvilgiu mes jaučiamės privalantys „kažko imtis“!

Tačiau – ko?

Anksčiau tėvai pradėjusių rūkyti savo paauglių vaikų problemą spręsdavo gana paprastai, nors ir primityviai. Dažniausiai – aprėkdavo ir statydavo į kampą. Aršesni – duodavo į kailį (taip pylos esu gavęs aš pats, ir tai akimirksniu sugriovė mano, kaip “rūkančio kietuolio” įvaizdį). Atlaidesni – pagraudendavo. Naivesni – uždrausdavo bendrauti su “bloga kompanija” arba nebeduodavo kišenpinigių. Tamsesni išvis griebdavosi barbariško metodo – priversdavo paauglį iškart surūkyti visą pakelį cigarečių, kol “nepažaliuos” (apie tokį būdą esu girdėjęs ir skaitęs, tačiau jį išmėginusio gyvo žmogaus dar neteko sutikti. Bet kuriuo atveju, spėju, kad tai tik pagreitino jo priklausomybę nuo nikotino, kuri tradiciškai galutinai susiformuoja jau po 100 surūkytų cigarečių). Tačiau visų tokių “priemonių” šiuolaikinė edukologija netoleruoja, o kai kurias ir netgi smerkia. Primušti fiziškai silpnesnį vaiką ar pakelti prieš jį balsą nėra sunku (nors prieš savo bosą ar stipresniuosius šiame pasaulyje mes nedrįstame to padaryti), o dar lengviau yra priversti savo vaiką pažvelgti mirčiai į akis surūkant 20 cigarečių paeiliui – tačiau prie gero tai niekada neveda, netgi atvirkščiai.

Taigi, ką prasmingo šiais laikais turėtų daryti geri tėvai, sužinoję, kad jų paauglys vaikas pradėjo rūkyti?

Pradžiai, žinoma, apie tai pakalbėti su pačiu vaiku. Ne smerkti jį ar, ginkdie, prieš jį smurtauti – nes toks kvailas paauglio pasirinkimas-pabandymas yra savotiškai netgi visai logiškas ir savailaikis (lyg tarp kitko, pabandykite prisiminti ir kiek pats pridarydavote visokių kvailysčių, būdamas savo vaiko amžiaus). Nedemonstruokite savo pykčio – tai ne tik kvaila ir nepedagogiška, tai dar ir egzistuojanti visai loginė prielaida, kad dėl tokio vaiko sprendimo dažniausiai esate kaltas Jūs pats. Tiesiog susėskite su juo ir ramiai pakalbėkite.

Vis dėlto iškyla principinis klausimas: net ir ramiu pagarbiu tonu – apie ką su tuo vaiku vis dėlto kalbėti?  

Žinoma, viešoje erdvėje gausu pamokymų, kurių racionalumas vis dėlto kelia pagrįstų abejonių. Anot tradicijos, vaikui reikia paaiškinti, kokius pavojus rūkymas kelia jo sveikatai ar kokias pasekmes sukels ateityje. Įrodyti skaičiais, koks rūkymas yra brangus. Pabrėžti, kad rūkymas neša naudą tik didžiosioms tabako korporacijoms, kurios siekia kiekvieną vaiką “paversti įpročio vergu”. Žodžiu, pakalbėti su savo vaiku apie ateitį, kurį tabako dūmų apgaubta tikrai neatrodo žavinga ir spindinti.

Gal ir taip, tačiau tokie teiginiai turi vieną silpną vietą. Atminkite, gerbiamieji tėvai, vaikai ateitį iš principo įsivaizduoja visiškai kitaip nei mes, suaugusieji. Skirtingai nuo mūsų, jauni žmonės nuoširdžiai tiki, kad ateityje VISKAS bus gerai. Vaikai tiesiog neturi psichologinių galių suvokti jokių ilgalaikių savo poelgių pasekmių. Jie išvis tiki, kad niekada nesustorės, nenupliks, jų dantys nepageltonuos, prie jų nekibs jokios ligos, o mylimas kačiukas nenugaiš, gi pinigų ir meilės taip pat nestigs, o ir visur pasaulyje jų kažkas mielai lauks ir pasiilgs. Pagraudenimai apie tai, kad “po X, t.,y., daugybės metų” išsivystys kažkoks vėžys ar ištiks kažkoks infarktas (kurių jų bendraamžių tarpe praktiškai niekada nepasitaiko) reiškia tą pačią abstrakciją, kaip ir benamiui šuniui atrodo niekam nepriklausanti 100 kilogramų šiltų kaulų krūva. O štai visi vaikai, deja, nori suaugti, todėl ir cigaretė jiems atrodo tik dar vienas bilietas į tą suaugusiųjų pasaulį.

Klasikiniai psichologijos vadovėliai taip pat tėvams pataria išsiaiškinti priežastį, lėmusią vaiko apsisprendimą užsirūkyti: girdi, žinant priežastį, bus lengviau su ja kovoti. Galbūt vaikas nepakankamai užsiėmęs, galbūt susidėjo su bloga kompanija, galbūt rūko jo mėgiamas serialo herojus. Galbūt jo rūkymo priežastis esate Jūs pats (galų gale, juk vaikas neturi galimybės gauti rūkalų taip jau paprastai? Iš kur jie? Iš Jūsų paties pakelio? Štai tau…). 

Tačiau pripažinkite pats sau – retas mūsų išvis mokame bendrauti su savo vaikais, o ką jau kalbėti apie paauglių atviravimą bendraujant su savo tėvais? Teoriškai toks tarsi turėtų egzistuoti, ir galima daryti nedrąsią prielaidą, kad Lietuvoje esti rafinuotų šeimų su idealiais jos narių tarpusavio santykiais ir tokiu stipriu tarpusavio pasitikėjimu, jog vaikas nedvejodamas imtų atvirauti savo tėvams. Praktikoje to beveik niekada nepasitaiko, juoba kad paaugliai retai išvis moka artikuliuotai išsakyti savo mintis, ypač tėvams, be to, nedaugelis jų jaustųsi gerai pasiryždami tapti „stukačiumi“ ir išduoti savo artimiausius draugus (taip sukeliant grėsmę jo paties statusui savo bendraamžių aplinkoje). Net jei jis ir „išduotų“ blogą poveikį jam darančius draugus, kai kurių psichologų siūlymas pakalbėti su ta „aplinka“ yra gana rizikingas ir sudėtingas reikalas, kuriam atlikti reikia atitinkamo paauglių psichologijos išmanymo.

Nepaisant to, toks tėvų ir vaiko pokalbis neturi būti Jūsų paties didaktinis monologas apie „nusivylimą“ ar „žalą sveikatai“, bet „abipusis“, Jūsų klausimais pagristąs dialogas. Dar kartą, svarbiausia – ne priešiškumas, o nuoširdus domėjimasis. Pagrindinis tokios diskusijos klausimas – ką mano Jūsų paties vaikas, dėl ko jis pradėjo rūkyti? Kuo daugiau klausinėkite – apie potyrius, priežastis, prielaidas, perspektyvas, pasekmes – taip vaikas lengviau kalbės su Jumis, užuot kaprizingai užsisklendęs nuo Jūsų dominuojančio „tėviško“ spaudimo ar reikalavimo „išduoti bloguosius draugus“.

Kad Jums būtų aišku, kaip suformuluoti argumentus, padedančius įkalbėti vaiką atsisakyti šio bjauraus įpročio, pradžiai pasiaiškinkime, kodėl vaikai išvis pradeda rūkyti? Viešoje erdvėje galima rasti gausybę tokio paaugiško kvailumo priežasčių. Jos tradicinės ir gana nuvalkiotos – mūsų vaikučiai, pasirodo, nenori išsiskirti iš savo bendraamžių (rūkančių) kompanijos, nori atrodyti vyresni ir “kietesni”, kai kurie žino, kad rūkymo pagalba galima netgi reguliuoti savo svorį. Smalsesni – tiesiog nori pabandyti, kas tai yra. Kai kurie smilkstančią cigaretę matė visą savo neilgą gyvenimą ir tiki, kad rūkymas yra ne tik normalus, bet ir reikalingas saviraiškos procesas. Be to, tabako gaminiai yra žymiai pigesni, lengviau prieinami bei vartojami, o ir netgi atrodo ne tokie pavojingi, kaip alkoholis ar narkotikai.

Tačiau bene svarbiausia vaikų rūkymo priežastis, kuri, beje, lemia gausybę mūsų, suaugusiųjų kasdieninių sprendimų – tai laisvė ir nepriklausomybė. Atkreipkite dėmesį į praeito amžiaus cigarečių ar tabako reklamas (tiesą sakant, ir į visų produktų reklamas): neskaitant visiškai archaiškų skelbimų apie menamą “rūkymo naudą” (tipiškiausias pavyzdys – “Camel” cigarečių reklama “Vis daugiau gydytojų renkasi ‘Camel’”), vienos tabako kompanijos (o ir Holivudas) stengėsi sukurti rūkymo kaip privalomo solidžios, rafinuotos, padorios ir netgi šiek tiek paslaptingos aplinkos atributo įvaizdį: gražūs žmonės formaliais aprėdais, prabangūs baldai ar interjeras, brangaus gėrimo taurės ir smilkstanti cigaretė… (Tam pasitarnavo ir “karališki” cigarečių rūšių pavadinimai bei iškilmingas pakelių apipapvidalinimas – su karūnų, pilių, herbų, šarvų atvaizdais). Kitos pristatinėjo cigaretes kaip papildomą linksmo siautulingo šurmulio elementą. Tačiau sėkmingiausia per visą tabako pramonės istoriją visgi buvo “Marlboro kaubojaus” sukurta iliuzija: rūkymas – tai visų pirma laisvė. Būtent to “kaubojaus” įvaizdžio kūrėjai pirmieji suvokė, ko žmonės ilgisi labiausiai – t.y., laisvo, savarankiško pasirinkimo. Taip cigaretė tapo nepriklausomybės simboliu, nes ji yra visada maištas prieš tėvų, gydytojų ir viršininkų burbenimą, ji – tai iššūkis pilkai kasdienybei, tai apdovanojimas po sunkios darbo dienos ar užkariautos moters širdies (gerai įsižiūrėjus, “laisvės” akcentas paaiškina absoliučios daugumos prekių ženklų architektūrą – nuo “Coca-Cola” iki nuobodžiojo gyvybės draudimo). Štai kodėl mums įprastas užrašas prekybos taškuose “Nepilnamečiams rūkalų neparduodame” yra vadinamas “milijardo vertės rinkodaros idėja” – jis taip kaip niekas kitas visiems vaikams primena, kad už tam tikros amžiaus ribos egzistuoja “reali laisvė”, kurios dėka bus galima smagiai pagyventi kaip reikiant –  rūkyti, gerti, lankytis kazino, vairuoti galingus automobilius ir pilnavertiškai mylėtis!  

Būtent “laisvais ir nepriklausomais” labiausiai ir nori pasijusti tie mūsų vaikai. Mat, klasikine prasme, bet kurio gyvo organizmo auklėjimas (arba dresūra) iš esmės siekia nubrėžti ribas, ribojančias visų gyvų organizmų pasirinkimą ir sprendžia klausimą – kiek toli mes galime nueiti be priežiūros? Kaip giliai panerti? Kaip garsiai sušukti? Kiek pirštų kišti į liepsną? Štai, tyrimų duomenimis, visi maži Vakarų pasaulio vaikai iki 10 metų kaip susitarę tvirtina, kad nerūkys, tačiau sulaukę 11-14 metų, vėl kaip susitarus, dauguma jų pradeda siekti cigaretės (kiekvieną dieną Europos Sąjungoje savo pirmąją cigaretę užsidega apie 4000 vaikų ir jaunuolių iki 15 metų amžiaus, o tai yra lemiamas pasirinkimo amžius, nes net 90 procentų dabartinių suaugusiųjų rūkalių pradėjo rūkyti būtent vaikystėje bei ankstyvoje jaunystėje). Kodėl? Nes pasirinkimo instinktas vystosi ir sudėtingėja, o ankstesni pojūčiai nebetenkina smalsumo ir reikalaujamo statuso kriterijų.

Žinoma, tai kelia natūralų priešpriešinį klausimą – kodėl pradeda rūkyti NE VISI vaikai, o daugelis jų išvis to niekada net ir nepabando? Priežasčių gali būti keletas. Viena, visiškai nerūko psichinę negalią ir autistinių sutrikimų turintys jaunuoliai. Antra, daugeliui tiesiog fiziškai nepatinka tabako dūmų kvapas ir patiriami pojūčiai. Trečia, kai kurie tiesiog neturi pinigų ar galimybių įsigyti tabako gaminių (tai, beje, yra labai svarbus veiksnys paauglių rūkymo prevencijoje). Ketvirta, kai kurie jų aktyviai sportuoja ir tiki, kad rūkymas pakenks siekiamiems rezultatams. Tačiau, penkta, didžiausią nepradedančių rūkyti dalį sudaro tie, kurie savo gyvenimą mato kaip pilnavertį ir turintį gausybę galimybių pabrėžti savo statusą kitais, ne tokiais pavojingais būdais: yra populiarūs ir fiziškai gražūs, gerai mokosi, demonstruoja gabumus įvairiose srityse, auga harmoningose šeimose, kurios vertina jų veiklą ir pasiekimus. T.y., skirtingai nuo tų vaikų, kuriuos jau antikos laikų klasikinė pedagogika siekė paversti „nematomais“, jie yra „matomi“ – ir baisiausia, kas gali ištikti šiuolaikinį vaiką – tai būti „nematomu“, prie ko taip mielai prisidedate ir Jūs, amžinai užsiėmę ir skubantys tėvai.

Štai ir priartėjome prie pirmųjų prasmingų atsakymų į šio straipsnio pavadinimo klausimą. Pradėkite nuo savęs, gerbiamas tėveli. Statistiškai tie vaikai, kurie yra artimi savo tėvams, rūko rečiau nei tie, kurių ryšys su gimdytojais yra tolimas ir eklektiškas. Vaikai, kurių tėvai nerūko, pradeda rūkyti rečiau nei tie, kurie savo aplinkoje cigaretes mato kasdien. Juk net naivu tikėtis, kad pats rūkydamas tapsite moraliniu pavyzdžiu savo vaikui („nes suaugusiems galima“, ar ne?), kaip ir naivu tikėtis, kad „kaldamas pinigus“ ar iki išnaktų spręsdamas neišsprendžiamus valstybės reikalus (pvz., tokius kaip Nacionalinio stadiono statybą), suprasite savo vaiko elgesio motyvaciją.

Bet jeigu esate geras tėvas, belieka taikyti efektyvią metodiką – tiesioginę rūkymo sąsają su savo vaiko motyvacija. Suvokite, kas patinka Jūsų vaikui, ko jis siekia, ko jis bijo netekti – ir tiesiog priminkite jam, kad rūkymas tai gali įtakoti labai tiesiogiai. Juoba kad rūkymas šiame gyvenime dar niekam nėra padėjęs ir visada bus siejamas su blogesniu statusu ar rezultatu –  o ypač šiais laikais! Jūsų vaikas susidėjo su „bloga kompanija“? Priminkite jam, kad visi iškilūs banditai ir gangsteriai nerūkė, nes cigaretė buvo smulkių pastumdėlių atributas. Nerūkė cigarečių nei Krikštatėvis, nei Henrikas Daktaras, nei Al Kaponė (kad ir koks padugnė beimponuotų Jūsų vaikui). Jūsų vaikas nori būti geras krepšininkas ir užsidirbti daug pinigų? Priminkite, kad ne vienas garsus krepšininkas nerūkė, o tie, kurie rūkė, liko ubagais ir netapo čempionais. Jūsų vaikas nori patikti mergaitėms – priminkite jam, kad rūkantys berniukai auga lėčiau nei nerūkantys (tai labai skaudus senovinis mitas, ypač, kai po ankstyvesnės akceleracijos, berniukų bendraamžės mergaitės juos perauga), priminkite jam, kad bet kuriam rūkančiajam berniukui sunku bus patikti mergaitėms, kai iš jo burnos dvoka šūdais, balsas yra gergždžiantis, o pirštai ir dantys yra pageltonavę.  Jūsų vaikas nori būti kompiuterinių žaidimų asas? – priminkite jam, kad rūkymas bukina reakciją ir tie, kas rūkė, netapo čempionais, nes tos reakcijos jiems labiausiai ir pritrūkdavo. Jūsų vaikas rėžia Jums į akis, kad jo kaitinamojo tabako įrenginys yra „mažiau žalingas“, nes, girdi, su juo rūkymo metu išskiriama žymiai mažiau kenksmingų medžiagų? – priminkite jam, kad net dabartinis „Philip Morris International“ prezidentas Andre Calantzopoulos yra sakęs, kad savo vaikams „niekada nerekomenduotų ir neleistų vartoti jokių tabako gaminių“ – o jis tai jau žino, ką sako! Jūsų duktė nori patikti berniukams? – priminkite jai, kad nuo rūkymo moterys darosi negražios, o neiti parūkyti su kitų mergaičių kompanija yra labai „cool“ ir išskirtinis bruožas, suteikiantis progą vaikinams ją užkalbinti bare ar vakarėlyje. O kuris berniukas norėtų bučiuoti rūkančią mergaitę? Nes mes juk visi žinome, kad „bučiuoti rūkančią moterį, tai tas pats, kaip laižyti peleninę“…    

Tačiau tuo pačiu ir padėkite savo vaikui suformuluoti savo atsisakymo rūkyti motivuojančias frazes, kai cigaretę vėl pradės siūlyti aplinka ar „blogi draugai“. Tokias kaip, „labai smirda drabužiai ir plaukai, dėl ko rėkia fortepijono mokytoja“, „neturiu pinigų“, „nenoriu uždusti/gauti pompą treniruotės metu“ – žinoma, jei Jūsų vaikas išvis ką nors lanko ar kažkuo užsiima.         

Vakarų pasaulyje tokie metodika kovoje su žalingais įpročiais – akcentuoti vaiko baimes ir riziką laikoma politiškai nekorektiška, nors Trečiojo pasaulio šalyse ji yra itin veiksminga, ugdant, pvz., moterų pasišlykštėjimą rūkymu. Paradoksalu, bet netgi tokiose šalyse kaip Kinija, kur dauguma vyrų smalija cigaretes kaip velniai, retai išvysi rūkančią moterį. Kodėl? Būtent dėl žinojimo, kad rūkančiųjų mergaičių ir merginų veido oda greičiau raukšlėjasi, dantys geltonuoja ir retėja (ir jokios pastos, kramtomoji guma, kavos pupelės ar spygliai nebepadės).

Viešojoje erdvėje galima rasti patarimų nuvesti savo rūkantį vaiką į vietinės ligoninės Onkologinių ligų skyrių ir parodyti plaučių vėžiu sergančius pacientus, taip pabrėžiant rūkymo ateities perspektyvas, tačiau tai jau šiek tiek dvelkia žmogaus teisių pažeidimu, rodant pirštu į ligonius tarsi į kokius žvėris zoologijos sode. Vis dėlto logiška ir racionalu priminti savo vaikui, kad šiuolaikiniame pasaulyje nebėra daug vietų, kur jis galėtų rūkyti, o darant tai viešai, padorioji visuomenės dalis galvos, kad esi idiotas, jei vartoti tokį žalingą ir šlykštų įprotį. Be to, vaikui iškyla pavojus ir patekti į policiją, ko nenori niekas jų. Be to, priminkite savo vaikui, kad rūkymas yra ne tik šlykštus įprotis, jis dar yra ir brangus. Parodykite, ką jis galėtų nusipirkti už sutaupytus pinigus, pvz., per mėnesį – 100 eurų. Ypač jei vaikas renkasi elektronines cigaretes ar kaitinamojo tabako įrenginį, kurių vartojimas yra dar brangesni nei įprastų cigarečių.

Taigi, kalbėkite – štai bent jau turėsite galimybę nors pirmą kartą gyvenime atvirai pakalbėti su savo vaiku.

Paruošta pagal Labdaros fondo PO INFARKTO informaciją.

Dalintis:
Share on facebook
Share on twitter
Share on linkedin

Skaitykite daugiau

10 taisyklių metančiajam rūkyti

Cigaretės naudingos tik Holiuvudo filmų scenaristams – juk aktoriai turi kažką daryti, varinėdami sekinančiai ilgus, bet siužetui taip reikalingus prasmingus pokalbius. Visais kitais atvejais cigaretės